Taip. Kūnas atsimena.

Tada, apie 33-uosius savo Gyvenimo metus, pagavau mintijant: darbu nepatenkinta, tarpusavio santykiais su aplinkiniais, šeima ar draugais taip pat, savimi taip pat, namais taip pat; visi tik ėda ir engia mane; nejau baigėsi Gyvenimas.
Tada ir prasidėjo manoji Odisėja. Pirmiausia aplankiau psichologės kabinetą. Mesti visa ko neketinau. Tik labiausia gyvenau su klausimu: kas Tau, Ernesta, nutiko, kad nebeliko jokio džiugesio Gyvenime. Odisėja tęsiasi iki šiolei.
Po psichoterapijos, atkeliavo ezoterikos Pasaulis. Klajonės, o vėliau ir klejonės jame. Gyvenimas, kaip aš vadinu: nuo dozės iki dozės (t.y. nuo seminaro iki seminaro, nuo sesijos iki sesijos).
Galiausia gimus antrajam sūnui. Gyvenimas pakvietė patyrinėti kūną, jo sąsajas bei reakcijas į mintis, emocijas, nuolatos mintijamas istorijas, psichiką, pojūčius. Čia prasidėjo mano visos Gyvenimo patirties integracija suvokiant ir leidžiant tyrinėti savo įprastus elgesio modelius ir keisti tuos, kurie jau atgyvenę ir kenkia mano sveikatai.
Šią vasarą trečius studijų metus vainikavo baigiamasis darbas, kuriame pasidalinau su kolegomis ir lektoriais savo įžvalgomis, eskperimentais, suvokimais, kūno atminties patyrimu, lydėjusiu visus tris paskutiniuosius studijų metus. Šalia Integruoto kūno ir judesio terapijos instituto studijų (Integrative Bodyworks and Movement Therapy Institute), papildomai studijavau pas kūno psichoterapijos praktikus ir lektorius papildomus kursus, kuriuose labiau tyrinėjama buvo trauma ir jos patyrimas kūne.
Balsas. Jis mano barometras – kaip vidinio pasaulio peripetijos atsiskleidžia išoriniame. Kiek esu įsitikinusi ir kaip parodo, kiek koks įsišaknijęs elgesio modelis keliauja anapilin.
Praktika ir tyrinėjimas tęsiasi toliau. Tai studijos, kurios negalėjo būti atskirtos nuo mano kasdienio Gyvenimo. Stebiu jog vis tik aš jau tuo gyvenu, kuo toliau tuo labiau. Praktika virsta teorija ir teorija virsta praktika. Tai nuolatinis ciklas. Bene pirmą kartą Gyvenime patiriu, jog tai, ką studijuoju - niekaip negali būti atskirta nuo mano kasdienio Gyvenimo. Aš tai patiriu tik praktikuodama, tyrinėdama, bandydama, eksperimentuodama. Tiek dalindamasi savo patyrimais su aplinkiniais.
Teorija be jos praktikos – nenuveda šiuo atveju manęs į patyrimą.
Ir tada, kuomet jau mano kūnas labiau kalba patirtimi, lieka vis mažiau abejonių, kad kūnas, mintys, emocijos, mintijamos istorijos, jausmai, potyriai – itin glaudžiai susiję ir bendradarbiauja. Ir kad ne tik galvos smegenys yra vedančioji kūno ir žmogaus dalis. Ne tik. Pamenu kaip dabar, tyrinėjant nervų sistemą, likau su klausimu: kas yra bosas, panašu, kad galvos smegenys menkai šiuo atveju gali padėti. Tada kas, kas tas Bosas?