Socialinėje erdvėje pastaruoju metu mirga antraštės apie polivagalinės teorijos „pabaigą“. Nesu mokslininkė, tad šiame tekste nepretenduoju į akademinę analizę ir siekiu adresuoti tai, ką, mano manymu, yra svarbu žinoti tiems, kurie PVT taiko savo gyvenime ar terapiniame darbe, ir po soc. medijose skambančio anti- ir pro- PVT triukšmo jaučiasi sutrikę.
Kūno terapijoje mokomės susidraugauti su savo kūnu, girdėti jį ir suprasti mums jo siunčiamas žinutes. Tokie įgūdžiai turėtų būti natūralūs, bet dažnam žmogui net tokia mintis gali atrodyti keista ir nesuprantama. Klausytis kūno? Ar jis kažką sako? Aš nieko negirdžiu, nieko nejaučiu ir nieko nesuprantu. Taip gali būti dėl įvairiausių priežasčių: toks gali būti mūsų psichikos savisaugos mecghanizmas dėl praeities trauminių patirčių arba tiesiog dėl šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdo, kuriame viet
