Socialinėje erdvėje pastaruoju metu mirga antraštės apie polivagalinės teorijos „pabaigą“. Nesu mokslininkė, tad šiame tekste nepretenduoju į akademinę analizę ir siekiu adresuoti tai, ką, mano manymu, yra svarbu žinoti tiems, kurie PVT taiko savo gyvenime ar terapiniame darbe, ir po soc. medijose skambančio anti- ir pro- PVT triukšmo jaučiasi sutrikę.
Atsigulu ant nugaros. Pirštai sunerti po pakaušiu. Žiūriu tiesiai prieš save, tuomet nukreipiu akis kairėn. Ieškau kairiausio taško lubose, kurį gali patogiai pasiekti mano akys. Matau - lubos toj vietoj lyg būtų musių nutupėtos... Reikės valyti. Bet ne lubų švaros auditą atlieku - darau Stenlio Rozenbergo pasiūlytą pratimą nervų sistemai. Tad mintis apie ilgakotę šluostę atidedu vėlesniam laikui ir žiūriu toliau. Netrukus žandikauliuose, gerklėje ir krūtinėje pajaučiu tvenkiantis žiovulį ir le
