Socialinėje erdvėje pastaruoju metu mirga antraštės apie polivagalinės teorijos „pabaigą“ (galbūt matėte pvz,. tokią: RIP Polyvagal theory). Kaip integratyvios kūno-judesio terapijos praktikė, eilę metų vedamuose edukaciniuose seminaruose bei darbe su klientais besirėmusi šiuo modeliu, jaučiu atsakomybę apie tai kalbėti atvirai, tiksliai ir be bereikalingos dramos (kuri renka click'us soc. tinkluose, bet anaiptol nėra nei naudinga, nei tiksli).
Šią diskusiją tarp mokslininkų seku jau keletą metų - ji nėra nauja. Tačiau kadangi nesu mokslininkė, nuodugniai aprašyti šią labai techninę mokslininkų polemiką nėra paprasta, be to, man aktualiausias teorijos taikymas ir kritika somatinės terapijos kontekste. Tad šiame tekste nepretenduoju į akademinę analizę ir siekiu adresuoti tai, ką, mano manymu, yra svarbu žinoti tiems, kurie PVT taiko savo gyvenime ar terapiniame darbe, ir po soc. medijose skambančio anti- ir pro- PVT triukšmo jaučiasi sutrikę.
Tad kas iš tikrųjų vyksta?
Moksle teorijos retai tiesiog „miršta“. Jos evoliucionuoja į tikslesnius modelius. Tai, kas šiandien vyksta su polivagaline teorija (PVT), yra būtent tokia evoliucija.
2022–2023 m. žurnale Biological Psychology pasirodė keli kritikos straipsniai. Jų autoriai – pripažinti mokslininkai, keliantys svarius klausimus:
2026 m. 39 mokslininkai pasirašė publikaciją, teigiančią, jog kai kurios PVT prielaidos nėra pakankamai moksliškai pagrįstos ir todėl pati teorija yra nepagrįsta. Pats Stephenas Porgesas atsakė, kad dalis kritikos remiasi klaidingomis jo teorijos interpretacijomis (žr. Critical Discussion of Polyvagal Theory). Diskusija yra rimta, ji tęsiasi, ir tai yra normalus mokslo procesas.
Nepaisant mokslinės kritikos, PVT sukėlė tikrą revoliuciją – ne tik terapijoje, bet ir tūkstančių žmonių kasdienybėje bei savivokoje. PVT populiarumas reikšmingai prisidėjo prie viešo diskurso apie nervų sistemos sveikatą, kuris paskatino daugybę žmonių susidomėti kūno ir psichikos ryšiu bei rasti sau tinkamas praktikas, daugeliui padėjusias pagerinti savijautą.
Ši teorija normalizavo mūsų fiziologines reakcijas į subjektyviai suvoktą pavojų. Ji paaiškino, kodėl mūsų kūnas reaguoja būtent taip. Traumą patyrusiems žmonėms išgirsti frazę: „Tai buvo jūsų nervų sistemos reakcija, o ne jūsų pasirinkimas“, turėjo milžinišką terapinį poveikį, net jei tikslus mechanizmas šiandien kvestionuojamas ir vis dar tyrinėjamas.
Kitas svarbus S. Porgeso indėlis – ryšio su kitais žmonėmis, kaip esminio reguliacijos šaltinio, sureikšminimas . Jo teiginiai puikiai dera su prieraišumo teorija ir naujausiais tarpasmeninės neurobiologijos tyrimais.
Principai, kurie mokslinėje bendruomenėje nėra ginčijami:
Šie principai remiasi solidžia moksline baze (B. van der Kolk, 2014; A. Seth, 2021; D. Siegel, 2020; L. F. Barrett, 2017 ir kt.) ir mes jais pasitikime somatinės terapijos praktikoje.
Vienas iš šiandien tvirtą pagrindą turinčių atradimų – tai, kad smegenys nuolat aktyviai kuria prognozes remdamosi praeities patirtimi. Jei žmogus patyrė traumų ar chronišką stresą, jo nervų sistema „tikėsis“ pavojaus net ten, kur jo nėra. Pavojaus signalai nustelbs saugumo signalus. Smegenys šališkai vertins jutimais gaunamą informaciją iš išorės ir kūno vidaus kaip pavojaus ženklus.
Somatiniame darbe mes stengiamės sudaryti sąlygas nervų sistemai atsinaujinti paternus – ieškome pakartotinio saugumo patyrimo, kuris pamažu keistų šias prognozes. Tai paaiškina, kodėl kūno praktikos veikia, kodėl ryšys gydo ir kodėl reguliuoti nervų sistemą reikia nuosekliai, vėl ir vėl. Kai savo kūne vėl pasijaučiame saugūs, pasaulį, kitus žmones ir save pačius matome kitomis akimis. Galime geriau atliepti tos akimirkos poreikį sureaguodami adekvačiai šiandienos situacijai, o ne praeities šešėliams.
Somatinė terapija remiasi ne vienu teoriniu modeliu, o dešimtmečiais dokumentuotu ir tūkstantmečiais kauptu žmonijos patyrimu gyvenant kūne. Mokslas dažnai tik patvirtina tai, ką mes jau žinome per patirtį.
Visgi, mokslo progresas mums labai svarbus. Iš mokslinių debatų, papildomų tyrimų ir mokslinių darbų laimime visi. Naujausi moksliniai atradimai suteikia empirinį pagrindą, aiškiau kognityviškai suprantamus ir pritaikomus modelius bei žodyną, kuris įgalina mus ir klientus suvokti ir kalbėti apie savo patirtį.
Somatinė terapija evoliucionuoja kartu su mokslu. Atsiradus naujiems duomenims, mes išlaikome tai, kas veikia ir galime tiksliau įvardinti, kodėl tai veikia ir kaip . Vienos teorijos sėkmė ar nesėkmė nepakeičia jūsų asmeninės patirties. Jei somatinės praktikos padeda jums pereiti iš gynybinės būsenos į saugumą, darną ir gebėjimą megzti ryšį – vadinasi, tai yra tikra.
Mokslas juda į priekį, ir tai yra gera žinia mums visiems.
BIBLIOGRAFIJA:
